KAI DAMBRELIU BIMBIA, ŠEIVELE KANKLIUOJA
Dambrelis, dumbrelis, dimbrelis, dambrelė, dumbrelė, dimbrelė, bandūrėlis, bindūrėlis, bandūrka, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – kuo įvairiausiai lietuvių vadinamas obertoninins muzikos instrumentas, kuriuo garsai išgaunami tik tuomet, kai jį prispaudi prie dantų ir imi virpinti metalinį liežuvėlį. Tokie instrumentai vadinami lamelofonais. Dar priduriama, kad tai – beveik savaime grojantys instrumentai. Nesuprantu tokio apibūdinimo. Iš tiesų tai – instrumentas, kurį gerai pritvirtinus prie dantų emalės pats muzikantas gali pavirsti egzotišku obertoniniu instrumentu. Obertoninis? Ką tai reiškia? Paaiškinsiu kaip dailininkas. Kai tapai paveikslą – naudoji ne vieną tūbelę dažų, tačiau jei jį tapytum, tarkim, vien mėlynos spalvos atspalviais, tonais ir pustoniais, tada tai būtų “obertoninė tapyba”. Tapyba viena nata! Dambrelis (šiuo metu populiariausias toks šio instrumento pavadinimas) priskiriamas skambinamųjų idiofonų grupei. Gaminamas iš metalo, rečiau – iš palmės medienos, bambuko, dar rečiau – iš kaulo (o gal ir nebegaminamas?). Metalinis 3-20 cm ilgio bandžos ar balalaikos formos korpusas per vidurį turi pritvirtintą plieninį 3-15cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio, dažniausiai į galą siaurėjantį liežuvėlį su užlenktu galu – vąšeliu. Grojant dambreliu siaurasis korpuso galas tvirtai priglaudžiamas prie dantų, kartais lengvai sukandamas (tuomet groti greitu tempu būna sunkiau), o liežuvėlio vąšelis pirmyn atgal virpinamas smiliumi arba į vieną pusę (į save) trimis mikliausiomis plaštakos ataugomis (pirštais) – smiliumi, didžiuoju ir bevardžiu pirštu. Esama ir visiškai kitokių dambrelio formų – pavyzdžiui japoniškas mukkuri, kurio liežuvėlis virpinamas tampant prie dambrelio pririštą virvutę; ar dambreliui giminingas instrumentas – burnos lankas, (angliškai – mouthbow), kuriuo grojama braukant smičių.
Dambrelio liežuvėlis skleidžia vieną pastovią natą, o burnos ertmė, gerklos, bronchai, nosis atlieka rezonatoriaus funkcijas. Balsiais, priebalsiais ir įvairiausiu liežuvio makalavimu burnoje išryškinami įvairūs obertonai ir efektai, tarsi vienu metu būtų grojama keliais instrumentais.
Tai pats mažiausias instrumentas pasaulyje – gali būti tik 2,5 cm ilgio. Galbūt būtent todėl vienas „poetas nuo Lietuvos”- Mindaugas Valiukas haiku knygą pavadino “Dambrelis”. Juk haiku ir dambrelis – abu labai maži, labai ekspresyvūs, išraiškingi ir tuo pat metu labai meditatyvūs.
Dambrelis taip pat kone daugiausia pavadinimų turintis muzikos instrumentas. Grota juo visame pasaulyje ir vadintas jis toli gražu ne vienu vardu (palyginkime su smuiku ar didžiausiu pasaulyje instrumentu – vargonais). Archeologai jo nėra radę tik Australijos žemyne – matyt, aborigenams pakako didgeridoo vamzdžių? Šie taip pat obertoniniai instrumentai ypač gražiai dera prie dambrelio. Dauguma dambrelio pavadinimų skirtingose tautose panašūs: varganas, vargonėlis (vargan – Rusijoje); dambrelis, dumbrelis, dimbrelė, dambras (doromb – Vengrijoje, drymba – Ukrainoje, drumla – Lenkijoje)… Tačiau dambro, dambrelio pavadinimai atitinka ir senuosius lietuviškus žodžius, reiškusius verkimą, rėkimą, gerklas. Verkiančiam vaikui sakydavo: „Ko čia dambras laidai?” („Ko čia gerklas laidai?”) arba “Baik vambryti” („Baik žliumbti”). Peršasi prielaida, kad tai nėra tik skoliniai iš Lenkijos ar Ukrainos (?). Norint užtikrintai teigti, prireiktų išsamių specialistų tyrimų. O itališko dambrelio pavadinimo scacciapensieri lietuviška reikšmė – “išvyti (išbaidyti) mintis”. Nieko nuostabaus – juk dambrelio garsais šamanai gydydavo įvairias ligas (jakutai, tuviai iki šiol dambrelį naudoja įvairiausiose apeigose), o Italijoje dambreliu serenadas po langais mėgę groti vyrai buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn – manyta, kad šio instrumento garsai “užburia” moteris ir skatina paleistuvavimą.
Seniausias dambrelio istoriją nagrinėjančių archeologų patvirtintas faktas – Kinijoje rastas grafikos darbas, vaizduojantis vyrą, grojantį dambreliu, kuris buvo sukurtas maždaug prieš 2300m. Iš dambrelio gerbėjų, įvairių kitokių šniukštinėtojų – dambreliavimo mėgėjų sklinda nepatvirtinta informacija, neva Europos žemyne jau rastas seniausias pasaulyje dambrelis, kuriam esą net 4000m. Ar tai tiesa, sužinosime vėliau… O patikrinti faktai tokie: į Europą, taip pat ir į Lietuvą, dambreliai atkeliavo iš Azijos apie XIII a. (juos senuoju Šilko keliu su kitomis prekėmis galėjo atvežti totoriai). Seniausi dambreliai Europoje rasti 1399m. sugriautos Tanenbergo pilies griuvėsiuose. Švedijoje Trompii giminės, taip pat gyvenusios XIVa., herbe buvo dambrelio piešinys. Archeologų radiniai įtikina, kad dambrelio išvaizda nė trupučio nekinta (išskyrus eksperimentinius šių dienų išradingų meistrų modelius).
XIV-XV a. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dambrelis buvo populiaresnis tarp vidutinio ir žemesnio socialinio sluoksnio žmonių. Juo grodavo keliaujantys prekiautojai, artistai, muzikantai, fokusininkai, elgetos. Yra žinių, kad laisvalaikiu šiuo instrumentu grodavo ir užsikišę už diržo nešiodavosi kariai samdiniai. Negi į mūšį eisi nešinas armonika ar valtorna?..
Lietuviai, kaip ir kitos Europos tautos, gali pasigirti dambreliu grojantys nuo XIVa. Šioje srityje su jais “einame koja kojon”. O Sibiro tautelių ir indėnų grojimo dambreliais istorija siekia neatmenamus laikus. Grojimo dambreliu tradicija jiems niekada nebuvo nutrūkusi; iki šių dienų dambrelis ten – vienas iš pagrindinių muzikos instrumentų.
Trakų pilies teritorijoje kartu su alaus salyklo likučiais ant ąsočio šukių buvo iškastas XIVa. dambrelis, kurio ilgis – 5,3cm, kilpos skersmuo – apie 5 x 1,5cm. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje irgi buvo rastas XIVa. Dambrelis (čia buvo rasti šeši tokie instrumentai). Šių instrumentų rasta ir Kernavės piliaviečių kasinėjimuose. Matyt, šie radiniai leistų teigti, kad tai buvo gana gerai didikų pasilinksminimuose žinomas ir neretai naudotas instrumentas? Kita vertus, to laikotarpio dambreliai Lietuvoje iki šiol žinomi tik iš minėtų pilių teritorijų kasinėjimų. Tai leistų spėti šiuos instrumentus buvus ano meto valdovo dvaro muzikinio gyvenimo dalimi. Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir kaimo muzikantai. Ilgainiui kiekvienas meistras, pasigamindamas dambrelį, pavadindavo jį savaip: apie Ukmergę, Anykščius – dambreliu; apie Zarasus – bimba; apie Biržus, Pasvalį – bandūrėliu; apie Šiaulius – šeivele, kanklike ir t.t. Taigi paprasti liaudies žmonės dambrelius gaminosi patys, todėl tai – lietuvių nacionalinis instrumentas! Prasčiokai šį instrumentą naudojo pasilinksminimuose. Grodavo kaip išmanydami, dažniausiai greitu tempu, derinandami su kitais instrumentais – pritardami šokiams ir dainoms. 1818m. Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai” rašė, kad linksmindamasis “Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams”. Tačiau tai buvo ne tik pasilinksminimų instrumentas. Kartą senas žmogus man pasakojo, kad gavėnios laikotarpiu, kai visi varpai ir vargonai nuo didžiojo ketvirtadienio iki didžiojo šeštadienio velyknakčio tylėdavo, kol pašventinus vandenį ir ugnį ims skambėti varpai, keliose Aukštaitijos bažnyčiose per pakylėjimą tyliai skimbčiodavo dambreliai. Kai prieš daug metų klausiausi to pasakojimo, dar labai nesidomėjau nei šiais instrumentais, nei jų istorija, todėl dabar net negaliu parašyti, kas toks ir iš kokios parapijos buvo tas žmogus. Beje, mūsų senoliai, išgirdę, kad kas sapnavo dambreliu grojantį žmogų, iškart klausdavo, ar neapšiuręs buvo tas muzikantas ir ar ne šaižiai skambino. Jei viskas būdavo gražu, reiškia, sapnas – gera linkintis.
Lietuvoje iki XX a. pirmosios pusės dambreliais grojo daug kaimo kapelų, jos grieždavo šokių ir dainų melodijas, improvizacijas. Vėliau dambrelis Lietuvoje (kaip ir kitose Europos šalyse) imtas nebenaudoti – greičiausiai dėl armonikos, smuiko ir kitų daugiau decibelų skleidžiančių instrumentų išpopuliarėjimo. Jie užgožė tylų ir subtilų dambrelio garsą. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio dambreliai vėl pamažu grįžo į Lietuvos folkloro (ir ne tik) muziką. Dabar kapelos groja naudodamos mikrofonus – šitaip kitų instrumentų fone vėl galime girdėti dambrelį. 2004m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą “Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika”, kurioje yra keturios Ukmergės krašte užrašytos melodijos, skirtos dambreliui ir kitiems pritariantiems instrumentams (lumzdeliui, lūpinei armonikėlei).
XVIII a. dambrelis garsėjo kaip virtuoziško muzikavimo instrumentas. Kompozitorius Johannas Georgas Albrechtsbergeris (Liudvigo van Bethoveno mokytojas) sukūrė mažiausiai septynis koncertus dambreliui ir styginiams instrumentams (trys iš jų išliko Budapešto bibliotekoje). Vokiečių meistras J. H. Scheibleris, į vieną instrumentą sujungęs 11 dambrelių, pagamino muzikos instrumentą aurą, kuri, tiesa, dabar jau nėra gaminama.
Vakarų muzikos akademijose ir mokyklose dar vyksta dambreliui skirtos paskaitos, kursai, grojimo juo technikos pamokos. Dambrelius ėmė naudoti pop bei roko muziką grojantys atlikėjai, didžėjai, įvairiausios grupės. Ir Lietuvoje prieš maždaug dešimtmetį vienur kitur ėmė rastis entuziastų, bandžiusių groti dambreliais. Šiuo metu dambrelius rimčiau naudoja grupės Atalyja, Skylė, Žalvarinis, Bix. Ieškodami grojimo dambreliu technikos įvairovės ir galimybių ribų solo dambreliu groja Dainius Jucius (Vilnius), Albertas Bartašius (Pasvalys). Aš taip pat nespjaunu į šį užsiėmimą. Lietuviško dambrelio gamybos tradicijas tęsia Albertas Bartašius (Pasvalys), Germanas Aleksejevas (Visaginas). Savęs prie šį instrumentą gaminančių meistrų nesinori priskirti, nes esu padaręs vos kelis dambrelius. Galbūt yra ir daugiau įgudusių mikliarankių, lindinčių tamsiuose rūsiuose ir niekam nerodančių gerai padarytų instrumentų?
Žvelgiant į ateitį panašu, kad šis instrumentas bus labai populiarus. Juk dambrelio skleidžiami garsai labai primena goa, trance, dance ir kitokių muzikos stilių naudojamus efektus, gražiai skamba Lietuvos folkloro kūriniuose, maloniai pagardina roko skonį ir pagilina dažniausiai lėkštus tris lietuviško popso akordus.
1938 metais darytoje nuotraukoje – Ukmergės krašto, Pabaisko valsčiaus kaimo muzikantai: Stasys Belickas (lumzdelis), Juozas Kutelis (dambrelis), Stasys Liakumas (lūpinė armonikėlė).
Nuotraukoje 1992 metų Vilniaus žemutinės pilies archeologinių tyrimų metu rastas dambrelis (14 a. pab.).
Egidijus Darulis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą