Kaip?
Duoti vandens:
Mačiau krante stovintį
Troškulio kankinamą
Negeria, neatsigaivina
Duoti duonos:
Stebėjau alkstantį
Pakrūmėj susisukusį
Nevalgo, nepasisotina
Priglausti:
Sušmėžavo basas
Kelionės išvargintas
Negula, neužsuka
Paguosti:
Jaučiau kenčiantį
Kaltą, kaltinantį, prislėgtą
Neprisiglaudžia, neapkabina
Po to ilgai ieškojau jo,
Nes slėgė:
Nes nesiūliau vandens,
Nes nepadėjau jam ant delno duonos,
Nes nepakviečiau į namus,
Nes neištariau nė žodžio.
Ilgai ieškojau...
Ilgai ieškojau jo...
Ilgai ieškojau...
Pasikeičiau:
Pats išėjau,
Pats nebegėriau,
Pats nebevalgiau,
Pats netekau namų,
Pats nebeturėjau ko apkabinti...
Tuomet radau...
Ten buvo ne jis,
Bet jį reikėjo apkabinti -
Radau ką paguosti,
Bet neprisileido...
Veidrodyje...
Kai viskas tik prasideda...
Kai klausi - atsiliepiu:
Tik sumindžiotais vabalais,
Ištėkštais į krantą krabais
Kai klausi - atsakau:
Kad pavėžintas kadais
Ir ištėkštas į paantraštės balą
Kai kvieti - prisišlieju:
Su vėjo supustais
Prilipdytais debesų syvais
Kai kvieti - apsiviju:
Vijokliškai pančioju kaklą,
Iškreiptai įsikandu plaukasruogių
Kai veji - išsapnuoju:
Iš čia ištvinksėju
Paskutiniais širdatvinksčiais
Kai veji - įkaistu:
Graužtulžingai garuodamas
Bangomis kliedesių besramščiuodamas
Jei tyli - susilydau:
Viltulingai žuvodamas
Iškratytais pakraupais
Išisilieju gaivajūrių kopose
Haiku Ukmergei
Vilk mergę įsliuokt
į Šventosios upelę
Kol pavasaris
34 -eri?
o savo pragyventą amžių
matuoju tik viena diena.
Kasdien iš naujo.
Tik tiek kiek siandien gyvenu...
adventinis
tokioj tyloj kad varvant
girdi varveklį tylų
o žiemos tvarsčiai
nejudinu savęs per ilgesį
nebeižiūrimas sustingęs pozoj
migloj tamsioj užtrukęs
su tavimi ryšy
nutrukęs
tokioj tyloj kad
kalbant
girdi tarpeklį
gilų
upės išgraužtą
suskeldėjusiai
žemei traškant
nebeišgirstamas
betgi korozijoj
rudoj trapioj
sutrukęs
su tavimi ryšy
nublukęs
tokioj tyloj kad
verkiant
girdi mažylį toly
o švelnūs
kumščiai
iškelkit vaiką
miegantį
iš amžinojo
šalčio guolių
mirtin giliai
įmigusį
kietą odelę sau
nulupkit
tokioj tyloj tik
tikint
girdi tik savo
brolius
tik leidžiant
tvarsčiams
pabudinus laisvai
nukristi
erdvėj
gramzdžiojoj neprapuolus
viltin giliai
prikėlusįjį
naujais kūneliais
jį pagerbkit
besitrinantis
atminimas
miegančioje pievoje
vaikštantys vaikai
žydinčios ievos
sningančios baltai
glostančios dienos
sapnuojant išsilies
sumindžiotos vietos
trinasi iš atminties
lyg kokia siena
atminties sūkuriais
trupančio džiaugsmo
vaikiško džiaugsmo
Bū
Bū sviestužėlio -
karvei žolelė žėlė.
O piemeniui į veidą niukso –
kaip kelmas kiukso –
negali net nusipraust.
dąkart
gandrakoja kale
vi nepūch negu
vėl nebe ir netgi
turėt namą damą
bele vėlei
viso ko tik
y ge rąba seit
leva šeit adėja
dėja darkart du
kart tūtu
ir išėja
dėka
kūdiki su lapais
dribusiais
nepajudinamas
niekur nežinotas
rudeny
nepramiegotas ir pradėtas
kažkada ieškotas
pažadėtas
krintant - kai
kaltė paslėgus
krintant ir tada
- pabėgus
šaukus kūdikiui -
ausis užspaudus
ir džiaugsme
džiaugsme išrėkus
iš tylos tylos
išgimus išsivysčius...
kudiki ledo lytim
išplaukęs nutekejęs
iš kitos šalies
betgi iš šiosios
ir širdies
neužmiegotos - išminkštėtos
saule tryškusios
atšilusios spingėtos
ir pro burną
švarią tylią sušnabždėtas
tartas -
"kad esi - gerai sumota..."
sniego ir kaitros
lygiai pritvinkus
lygume linksmam
tavop sunokus
sprogdami į šokį
tau dėkoti
ačiū ačiū kad
tavy estim nešioti
***
į stotį
naktį
tarsi
į dangaus
žvaigždyną
išlydintį
mus
lempų
šviesomis
į ten
su bilietais
šlamenančiais
žvaigždėms
žiuželiais
savo
suplyšdavo
bedugnėj
batai
kojų tų
išeinančių
link
žiburio
lange
eidavom
į maršrutinių
autobusų
stotelę
stotužėlę
gūdžią
naktį
tarsi
į dangaus
žvaigždyną
vis išlydintį mus
lempų
šviesomis
į ten...
su bilietais
šlamenančiais
žvaigždužėms
žvaigždužėlėms
žiuželiais
savo...
vai suplyšdavo
bedugnėj
batai
kojų tų
kojelių
išeinančių
link
žiburio
lange
***
ten kur aukuras
ten
aiduose
dėl tolių
proskynose
dėl kelio
ir
pušų tankume
kad ne visiems įžengti...
Tave turim nešti, nes vargas. Mus raminti...
Rodos šitam slėnyje ne visi broliais yr...
Rodos viskas
uždara ir paslėpta nuo mūsų - atvira tik skaudi migla...
Per proskynas ir
glūdumas. Per aidus ir tylumas. Net ten kur nieko negirdi - tik nebūtį - eik...
Sugriauti netikrumų. Dėl brolių...
Gimus dukrytei
Plevena rubeliukai
Skudurėliai ant virvutės
Vėsučiai drėgnutėliai
Veideliui gaivūs
karštą
rytely
mergytei
Saulutės raibuliukai
Ant baltučių rankšluostukų
Žybsneliai saulutėlės
Tarp krintančių
šiltučių
lašelių
kelnyčių
Lašiukų varvekliukų
Dangužėlio akmenukų
Džiaugsmelio kūdikėlės
Krimsnojant Agotėlės
duonelės
riekytę
***
ir būna taip kai
lauki ilgai
šiltai šviesai
kutenant
akutės tavo
pavargs - nežiūrėk
kratutėlis plėviukas
vaikelis
būna - kai taip
lauki ilgai
ramiai tamsai
šlamenant
rankutės tavo
pavargs - nebeliesk
ramutėlis snūdžiukas
pilvely
ir nutiks taip -
kai lauksi ilgai
skraidiems čiulbiukams
čiulbenant
prisiglaus tave apkabins
- patikėk
meiliukėlis - grynai tavo akelėm
iš Gigerio pasaulio
tarpusavy suaugę gyslom
gyvūnai susikibę tyso
vienas prieš kitą priešais
tai
biomechaninėje masėje šlemenanti kova
smailiam speny
širs duriantys spygliai tavoj šlauny
suglausti kojų jau nebegali
nebe
išeiti vamzdžio tuneliu rudu
nes tysta kitas gyslomis krauju
šiurlenanti agresija - trauka
geltonas taukas bėga varvekliu minkštai
vėl tu tarpusavy suaugusi
suaugęs gyslom su kitu suaugusiu
apkręšusiu durklu dar
kart po nuosavu sesers kaklu riebiu
ištarsenos
elito ferma
liūla balos
iškasenos senos
liekanos buitinės
kiaurą kalbą
kalba seniai
ūbagai dvasniniai
Kaime
Mergiukas su nosytėj snargliuku
Bamboj boružė miega
Kelnytėse šiltas sisiukas šneka
Išėjusi į kiemą lesint vištų
Pro krūmų plyšį bando
Miškingam toly pamatyti Dievą
kaip - kur? (mix)
galvos niežtėjimas
po lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo
kiaurumą
ir skaidrėjimas
skaidrėjimas
vakaro
gal būtų sausiau
be dangaus
gal išdžiūtų
išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo
kiaurumą
mirgėjimas
ar mirgėjimas
debesio?
tuščiakalbėjimas
be lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas...
burnų sausos
angos
išminties spjaudo
trapumą
iš kliedėjimo
vėl kliedėjimo
žmogiško
glotnus šlamojimas
po lietaus
ir trakšėjimas
trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio
stiklo aštrumą
ir švytėjimas
švytėjimas
ryto
kaip - kur?
galvos niežėjimas
po lietaus
ir barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo
kiaurumą
ir skaidrėjimas
vakaro
gal būtų sausiau
be dangaus
gal išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo
kiaurumą
ar mirgėjimas
debesio?
tuščias kalbėjimas
be lietaus
ir barškėjimas...
burnų sausos
angos
išminties spjaudo
trapumą
iš kliedėjimo
žmogiško
glotnus šlamojimas
po lietaus
ir trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio
stiklo aštrumą
ir švytėjimas
ryto
kopti sielų
išklampodavo bobutės
vėl klampynes
triskart klupdamos
bažnai prie bažnytėlės
o klumpelėmis ant kojų
takš takšėdamos
kopdavo į skobtas koplytėles
kalėdinis
o tvarteli tvartužėli
tu tvėrėją glaudi
kai naktelė naktužėlė
ir ledėja širdy
o broleliai piemenėliai
jūs pirmieji šįryt
ten žvaigždelė žvaigždužėlė
ir artėja viltis
tai kertelė svietužėlio
vai saulelė rami
tai vaikelis mažutėlis
vai mamytė džiugi
o sugryšim romulėlio
kūdikėlio šaukti
iš vargelių vargužėlių
vai Tėvelio glėbin
***
laiko ir erdvės matmenyse netelpantys žodžiai
kylantys pro tarpus tarp minčių išsibarsčiusius
ir nėra kaip pro juos pralysti - per daug kilogramų sveria
nesiela
ne būtis - gyvybė buityj kitoj nei davė...
prie Voldeno ar
prie Gelvonų balos patykoti nutūpusio varno elgsenos -
ar bus rytoj
lietaus...
rūko žvarba prigėręs
skyksoti - ramumoje
ir gimęs neišeiti
- likti - tik kitur...
masė masėje išnykusi
nebeišpainiojamoje minčių ir nebe labirinte
tik taškas -
vienetas išėjęs vėl sugrįžti - neatpažins nė vienas - šviesti...
grindžiant
masyviai masė uždengia visas būtis Būti šilku pridengtas -
šilku tam, kad
matytume...
tik kol nemato
masėje Visi - varnai lietumi sumitę klykso skausmume tikram
o vienas vienete buvoja tyliai ten tik skausmas-džiaugsmas -
dar tikriau:
laikinuose matmenyse...
nieko
paėdesi nėra
per duo bėgte
širgelia ką tur
gal tik ta
gūl u prašy
suplyši
da mama
gal vagi begal
pokšė jokio
kūno grūndama
dada
ir nieko tokio
atsitiko
o kūčiakalbi!
o!
gi vaikutis
skaisčiai leliutis
žydru dangužiu
sulingos žolynėlės
o!
kokie žmogeliai
kuždėjo žodelį
tapusį kūnučiu
naktelę kūčių
o!
gyvenęs tarp mūsų
gyvų ir dušių
tvartelio musių
vaikelio
ant saulutės
ant žolytės
debesėliu
***
oi lylium
žalia žalia
oi kieno lankelė čia
kur sapnavau tekant lėtai
saulę geltoną
oi lylium
valia valia
padabina
tyruliais
tie malonių
kvietkai kvietkai
meilės godonių
oi lylium
laikė laikė
oi kieno rankelė
ten
kur klajojau
leidžiant lėtai
saulę raudoną
oi lylium
kviesčia kviesčia
oi savo seselę čia
kur norėč globot
švelniai
lydėt namolio
oi lylium
gūdžia gūdžia
oi didžia girele čia
kur skrido juodi
varnai
devyniuos toliuos
***
Pataliukuose paskendus Uršulytė niukt
Veideliu pagalvėje raukšlelėm
Užsirietusi maža trumpa nosytė pupt
Su miegučiu linksmai draugauja
Ir gyvena!
pavasarinis
pasruvę akys
į pasruvusią žemę
upeliais
upeliais
pabrinkę rankos
į pabrinkusią žolę
piršteliais
piršteliais
išsprogę norai
link išsprogusių medžių
širdelę
širdelę
...iškėlė
***
Praeitądien, kai pasaulį paliko tėvas, ėmiau rašyti eiles...
Anądien, kai gimė vaikelis, vardu Jeronimas, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Tądien, kai gimė mergytė, vardu Uršulytė, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Kitądien, kai Agotytė atėjo į mūsų šeimą, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Tąjądien, kai su vaikais laidojom žiurkėną, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Sekančiądien, kai su visais trim vaikais ėjome į pievą
paupyje rinkti čiobrelių, bezų bei liepžiedžių, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Šiągidien, kai jauniausioji Agotytė pirmąkart nusišypsojo,
supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Darvienądien, kai iš Šventosios upės ištraukiau skęstantį
penkiametį sūnelį, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Paskutiniądien, kai mirtis šypsenėle žavia mane pasveikins,
galbūt suprasiu:
tik dabar prasideda poezija...
***
rasa
...pabundi...
ir vėsu ir tyloj
tik trakštelėjimai. Ryte eini miško pieva, kai ta pieva būna tarsi ežero
paviršius - visa
dengta voratinkliais; kai tie voratinkliai blizga prieš dar
labai žemai, tačiau kylančią vis kylančią saulę: tokį rytą...
Kai dar
neišmiegojęs, tačiau jau eini per šlapą pievą, kurios voratinklių bangos
banguoja ne nuo vėjo, o tik nuo voriukų vaikščiojimo ir įpuolusių muselių
blaškymosi... Kai violetinė šviesa raibuliuoja tarp sodriai žalių žolių ir
sidabrinių rasotų voratinklių siūlų ir tarp medžių ryte dar šlapių... Tavo
kojos taško rasą... Ir pašokęs paukštis iš pievos ištaško bangą purslų...
Tokį rytą eini
kaip vaikas - nematydamas. Eini negalvodamas ir nejausdamas kaip vaikas.
Nejausdamas tų dalykų, kuriuos junta suaugęs. Planų ateičiai - netekęs nė vieno
- o kiek tik jų turėjai - tiek jų ir netekęs... Giedrą rytą, kai pabudęs žinai,
jog vakare nebus vėjo ir... giedrą rytą, kai pabudęs žinai, jog debesų nebus
taip pat... imi ir įžvelgi įžvalgas skaidrias - pradedi kvatoti viduje, juoktis
ten giliai. Tai tavo plaučiuose juokiasi vaikas. Vaikas.
rudeninis
šlabdriba
šlapios kojos rūkui tyškant
voliojas popieriaus lakštas
ir sukas
sukas keliuos ir
laukuos
praeiviams po
kojom
vis vienas ir
tiek
drėgmės burbulai
mikroskopinis
purslas
nuo lapo
ant kapo raidės
samanotos
ir sukas
sukas keliuos ir
laukuos
vienas lapas
tarp tūkstančių
kojų
tarp dūkstančių
tarpukojų
saulė manose
pražydusi
gumulytės
dangaus
pūkeliais
krito - šviesa
žmogelių skrandžiams
laukuos ir mieste
meste mestos
ištėkštos
vieniems juodos
apkartę
kitiems saule pražydusios
košelytės
Dievulėlio išskirtos
debesų
skanios žolės
o juose daug meilučių
skanių
manų kruopų
vaikų
et
užaugs dideli
raumenėliai kieti
prieš mergeles
džiaugsties
vienas kito mušti
eisut vyrai nagli
Dievulėlio miršti
valdininko išpažintis
(atsivertimas)
kai tau
aš pasakojau sapną
kaitau
iš gėdos
taukai
varvėjo man per
kaktą
tau kai
kada taip pat
mačiau - neįdomu
tau tai
ėmiau ir pasakojau
tautai
eilėraštį dabar aš
šį
skaitau
tačiau tik tyliai
tik
ne tau
širdies lakštingalai
(kai laukiau grįžtant
kūdikio)
tarsi sakytum
paleistum tarp
visų garsų
ir nusijuoktum
primintum kūdikelių
mokslą
pamokytum
geriau ryluoti
tylą piemenų
ir pakartotum
atodusių tų
krašto aidą
tarsi nutiltum
išgirdus tarp visų
tylų
ir nusijuoktum
tarsi
pagarbintumei Vardą
išskaistintum
linksmai
švepliuojančių vaikų
šiltučius
skruostus
tarsi vogčia parodytum
jų sapną
vasarinis
miško šešėly
kūdikiui miegant
kankorėžis krito
***
Visai išvapėję debesys
Ėmė lyti lyti
Mat siusdami nebenori ilsėtis
Ir lapai labai sukasi sukasi
Ir galva nuo gripo ar rudenio...
Vėjas šurina šurina žolę pasenusią
O grindys vat purvinos
Kaip studentiška sąžinė
Svaigalus mažinus mažinus
Visai išvapėjus nuo pastovių pagirių
O vaikystėj voliodavaus
Kai tik purvas kai rudenys
Nėtrup nesustodamas primištom kelnėm
A nosytė snarglius kad varvino varvino
Visai išvapėjus
Kaip tie rudens debesys
***
žiema -
viena atklydusi
snaigė
ištirpo kamino dūmuos
atšilo -
storas sniego sluoksnis
virto į kūpstus
kur nekur -
laša vanduo
į mano sriubos bliūdą
dingusi elektra -
pirksiu vakarui
žvakę...
gili bala
prie durų
susitelkė
žieminis
kokia ilga žiema
spyglys žalias sniege
kvepia sakais
Gyvata
žalias
ryšulėlis
su
bitele žydi
dar
stuksena lapai
gyvoj
širdužėlėj
baltas
kuokštelis
topolių
pūkelių
dar
čiurlena sula
gyvoj
rankužėlėj
melsvas
vandenėlis
žuvelę
lydi
dar yra
žodelis
gyvoj
gelmužėlėj
Darulis, Egidijus.
Svečiuose pas kūną: Eilėraščiai. – Ukmergė: Valdo leidykla, 2003:
prabudusio sapnelis
žvilgt į ten myliuk
properšėlėj tarp pušelių
ežerėlis balts kutens
amžinai tikėk manim
lelijėles į saulelę
kylančias pakylusias
žvilgt ilgiau su manimi
jei gali balta myliuk
tai trumpai skaisti švieselė
ir siaurai šioj properšėlėj
kaip gyvenimėlis
duality
prieš maniau:
pusę amžiaus...
ieškota kur pradžia tik
pusę amžiaus
nežinota – buvo trokšta
pabaigos
po to maniau:
pusę amžiaus...
ieškota pabaigos tik
pusę amžiaus
nežinota – buvo trokšta
vien pradžios
***
jis ims trimituoti
ir šauks visus
išalkusius
jis atvers savo knygą
ir šauks visus
pavargusius
persitempusius
nuo tempo
kurį sukūrė kūrėjai
žmonės
jis ims trimituoti
ir šauks visus
trimituojančius
jis atvers knygą savo
ir šauks visus
duodančius savo žinią
pavargusius
persitempusius
nuo tempo
kurį sukūrė kūrėjai
jis ims trimituoti
ir šauks visus
vagiančius
ir atvers jų tuščias rankas
ir šauks visus
***
įsimintinas žodelis:
dilgėlių ir dailių kaktusėlių
raudonais žiedeliais
šūvis į mano krūtinėlę...
varginantis atsakymėlis:
spjoviau dalgeliu per abu
achilo kulniukus –
gerklę užliejo kraujukais
atsiprašymėliai:
krito du
žmogeliai
susigėrė į
žemelę
liko tik
apsikabinimėlis...
(paauglys) sau
niekamkitamki
niekamki tamkitam
kamkinie sau! (su
panele)
graži graži
juokis – verk tu sau
rimuliai perkūnai
perėja rainuota pereina
stuburkauliukais
juodi plaukiukai
balta akyse sekundę
didžią svaigsta
graži graži
raminkis – dūk tu sau
rimtuliai pergaliai
pereina gyslotai pereina
visais kraupukais
melsvi akiukai
tuščia akyse sekundę
didžią raibsta
graži graži
tylėk – šnekėk tu sau
sieruliai perausiai
perėja vingiuota pereina
svaigiabugniukais
ilgi nagiukai... jai...
šlapia akyse sekundę
didžią
graži graži
tai
jau
tiek...
***
krust medukielis
kartus kaip devynis
pikius kandus
drebulė nuo buliaus
rago plupt
puolė duobėn ten
bala sekus
sako buvo basas
piemgalys ganė
avis vis stodamas
mėštan lankose
jis damas užstodamas
nuo vėjo vyriškai mylavo
krust oda būdavo
krūtis sukruto
buliaus kvapu piemgalys
galų galop pakaks
kakta paprakaitavus
tavo bulius drebulę
į bala kur patsai
gyveno pridaręs kadais
tenai įkrito
ištrauk
tave velniai
nebylio godonė
...ko negali išreikšt
nė mat...nė gir...tu
ir aš – ne – lytėt negalim
...ko ir nebus su mūm
bedalim
...ko negali išleist
nė čion...nė tion...tu
ir aš – ne – mielėt negalim
...ko vėlgi bus su mūm
bedalim
...ko negali išeit
nė art...nė lyn...tu
ir aš – ne – ilgėt negalim
...ko vėlgi būt su mūm
bedalim
...ko negali išseikt
nė duo...nė ma...tu
ir aš – ne – turėt negalim
...ko ir nebūv su mūm
bedalim
charakiri kietam –
chaki
kamuoliukas pabirutis
birstelėjo nuo stalojo
mano kieto charakterio trajektorijom
cha cha cha cha cha cha cha
cha chi cha chi chachi
chaki ki ki ki ki kim...men
kietam – caca
caca – kietam
sutriuškinimas
buoti kumultom eiškėm
nakomas sau ml
papsu raspuodo aikštėm
liukas per gzadą
pamatė perkui – perman
nepertau...
Ir nusišluostė!!!
pamiškui
kumula
kūma tata
tititi
kumula
kūma tata
tititi
ščiausias
viečia
ščiausias
ebi
taviečia
yra
viečia
čia čia
***
ir tiktai
tiktai tavo kukli šypsenėlė
(vienąkart ji buvo)
dabar išvaiko kiekvieną klaikų žvilgsnelį
kiekvienąkart kiekvienąkart iš mano
sutiktų liūdnų žmogelių veidelių
ji vis dar mano akyse spingsi
mirties šviesuliukas
***
paskutinis kvėptelėjimas
gilus gilus
tarsi iš sraigutės kriauklelio
paskutinio posūkio
pasaulio garsaus ūžesio aidas
verkšlenimas
ataidi iš anapus pelkės, varlių vėsų, gaivinantį įkaitusią kaktą kurkavimą
guodžiantis.
Varlyčių mėsą primenantys kalneliai gulint tarp žolės –
priešaky – papelkiui – ten eiti... Mėsos saugotojai –
dvasios prašančios
duoklės. Gilus tas šulinys. Kaip jį iškęsti? Mačiau – dugne tik kaulai, o
gyvybės būta
labiau nei čia! Tai bent įkvėpta! Kriauklelio dugne – gelsva
– po tulžimi ar po pienių dulkele... mikrožmogus žmogaus kūne jau mirė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą